Kai kalbame apie meilės aktus, įvaikinimas yra vienas iš jų ir ne tik mūsų rūšiai. Kartais be žodžių, bet pažiūrėjus užtenka suprasti, ką jaučia mūsų šunys. Kai einame į gyvūnų prieglaudą ir žiūrime į jų mažus veidus, kas drįsta pasakyti, kad jie nesako: „įvaikink mane“? Žvilgsnis gali atspindėti gyvūno sielą ir jo poreikius ar jausmus.
Savo svetainėje norime žodžiais išreikšti kai kuriuos jausmus, kuriuos, mūsų manymu, matome iš šuns, kuris nori būti priimtas, akių. Nors šiais laikais dėl elektroninių laiškų ir socialinių tinklų atsiradimo laiškai beveik nenaudojami, kiekvieną kartą juos gavus yra gražus gestas, kuris kelia šypseną.
Dėl šios priežasties žodžiais papasakosime tai, ką, mūsų manymu, jaučia gyvūnas po įvaikinimo. Mažasis princas jau pasakė tai savo knygoje: „Prisijaukink mane ir aš būsiu pati laimingiausia būtybė visatoje“. Mėgaukitės šiuo nuostabiu laišku nuo įvaikinto šuns šeimininkui
Gerbiamas savininke,
Kaip galime pamiršti tą dieną, kai įėjote į prieglaudą ir mūsų žvilgsniai susitiko? Jei yra toks dalykas kaip meilė iš pirmo žvilgsnio, manau, kad mes taip ir turėjome. Bėgau tavęs pasveikinti kartu su 30 kitų šunų ir tarp lojimų, urzgimo ir glamonių Norėjau, kad iš jų visų pasirinktum mane Aš vis žiūrėjau į tave, nei tu į mane, tavo akys buvo tokios gilios ir švelnios… Tačiau netrukus kiti privertė tave atitraukti nuo manęs akis, ir aš nusiraminau, kaip ir daugelį kitų kartų. Taip, pamanysite, kad aš tokia esu su visais, mėgstu įsimylėti ir iškristi, vėl ir vėl. Bet manau, kad šį kartą tavyje sukėliau tai, ko dar nebuvo. Tu atėjai manęs pasveikinti po mano medžiu, kur aš pasislėpdavau kiekvieną kartą, kai lydavo lietus arba jie sudaužydavo mano širdį. Kol prieglaudos savininkas bandė nukreipti tave pas kitus šunis, tu tylėdamas ėjai link manęs, kur simpatija buvo galutinė. Norėjau būti įdomi ir taip nevizgti uodegos, jau atradau, kad kartais tai gąsdina būsimus šeimininkus, bet negalėjau, jis nenustos suktis kaip malūnsparnis. Tu žaidei su manimi 1 ar 2 valandas, nebepamenu, bet buvau labai labai laiminga.
Visi geri dalykai greitai baigiasi, sakoma, atsistojote ir nuėjote link namelio, iš kurio tiekiamas maistas, vakcinos ir daug kitų dalykų. Lydėjau tave ten šokinėdamas ir laižydamas orą, bet tu man vis sakei, nusiramink… Nusiramink? Kaip galėčiau būti ramus? Aš jau buvau tave radęs. Ten užtrukai šiek tiek ilgiau nei tikėjaisi… Nežinau, ar tai buvo valandos, minutės, sekundės, man – amžinybė. Grįžau į savo medį, kur slėpdavausi, kai man buvo liūdna, bet šį kartą pažvelgusi galva į kitą pusę kurios nebuvo durys, pro kurias dingai. Nenorėjau matyti, kaip tu išeini ir grįši namo be manęs. Nusprendžiau miegoti, kad užsimirščiau, o ne būčiau ką tik nutikusios magiškos akimirkos liudininkas.
Staiga išgirdau savo vardą, tai buvo prieglaudos savininkas, ko jis nori? Ar nematai, kad man liūdna ir dabar nesinori valgyti ar žaisti? Bet kadangi esu paklusnus, atsisukau ir tu buvai, susikūpręs, šypsodamasis man, jau nusprendei, kad aš eisiu su tavimi namo.
Atvykome namo, mūsų namai. Buvau išsigandusi, nieko nežinojau, nežinojau kaip elgtis, todėl nusprendžiau sekti tave kur tik nori. Tu kalbėjai su manimi taip mielai, kad buvo sunku atsispirti tavo žavesiui. Tu man parodei, kur miegosiu, kur valgysiu, o kur tu. Turėjau viską, ko man reikėjo, net žaislus, kad nenuobodžiaučiau, kaip manai, kad man bus nuobodu? Turėjau tiek daug ką atrasti ir išmokti!
Praėjo dienos ir mėnesiai, o jūsų meilė augo kartu su manuoju. Aš nesileisiu į diskusijas apie tai, ar gyvūnai turi jausmų, ar ne, aš tiesiog pasakysiu, kas man atsitinka. Šiandien pagaliau galiu pasakyti, kad svarbiausias dalykas mano gyvenime esi tu Ne pasivaikščiojimai, ne maistas, net ne tas mielas šuo, kuris gyvena butas žemyn. Tai tu, nes aš visada būsiu dėkingas, kad pasirinkai mane iš visų.
Kiekviena mano gyvenimo diena yra padalinta į akimirkas, kai esate su manimi, ir akimirkų, kai tavęs nėra. Niekada nepamiršiu tų dienų, kai atėjai pavargęs nuo darbo ir su šypsena man sakei: einam pasivaikščioti? arba kas nori valgyti? O aš, savanaudė, nieko to nenorėjau, tiesiog būti su tavimi, planas neturėjo reikšmės.
Dabar, kai jau kurį laiką jaučiausi blogai, o tu miegojai šalia manęs, norėjau pasinaudoti proga parašyti tau tai, kad galėtum nešiotis su savimi visą gyvenimą. Kad ir kur eičiau, niekada tavęs nepamiršiu ir visada būsiu amžinai dėkingas, nes tu esi geriausias dalykas, kuris man kada nors nutiko
Bet aš nenoriu, kad liūdėtumėte, vėl eitumėte tuo pačiu keliu, pasirinktumėte naują meilę ir atiduotumėte jam viską, ką davei, ir jis niekada tavęs negalės pamiršti. Kiti nusipelno tokio savininko, kokį turėjau aš, geriausio!
