Yra daug skirtumų tarp triušių ir kiškių, tačiau taksonominė klasifikacija yra labai svarbi norint nustatyti, kuo šie du leporidai skiriasi nuo sportinės morfologijos, ilgos ausys ir stiprios užpakalinės galūnės. Taip pat mes taip pat gilinsimės į abiejų gyvūnų savybes ir elgesį, pavyzdžiui, morfologiją, buveinę ar dauginimąsi.
Nežinote, kaip atskirti triušius nuo kiškių? Šiame mūsų svetainės straipsnyje kviečiame susipažinti su triušių ir kiškių skirtumais, skaitykite toliau, kai kurios mūsų paminėtos įdomybės jus nustebins.
Triušių ir kiškių šeima
Pirmasis iš triušių ir kiškių skirtumų randamas analizuojant abiejų gyvūnų taksonomiją. Kaip jau minėjome, triušiai ir kiškiai priklauso Leporidae (Leporidae) šeimai, kurioje yra daugiau nei penkiasdešimt gyvūnų rūšių, sugrupuotų į vienuolika genčių.
kiškiai yra 32 rūšys, kurios priklauso Lepus genčiai:
- Lepus alleni
- Lepus americanus
- Lepus arcticus
- Lepus othus
- Lepus timidus
- Lepus californicus
- Lepus callotis
- Lepus capensis
- Lepus flavigularis
- Lepus insularis
- Lepus saxatilis
- Tibeto raupsas
- Lepus tolai
- Lepus castroviejoi
- Lepus commus
- Lepus coreanus
- Lepus corsicanus
- Lepus europaeus
- Lepus mandschuricus
- Lepus oiostolus
- Lepus starcki
- Lepus townsendii
- Lepus fagani
- Lepus microtis
- Lepus hainanus
- Lepus nigricollis
- Lepus peguensis
- Lepus sinensis
- Lepus yarkandensis
- Lepus brachyurus
- Lepus habessinicus
triušiai, kita vertus, yra visi gyvūnai, priklausantys leporidae šeimai, išskyrus rūšis, priklausančias Lepus gentis. Taigi triušiais laikome visas tas rūšis, kurios priklauso 10 likusių Leporidae šeimos genčių: Brachylagus, Bunolagus, Caprolagus, Nesolagus, Oryctolagus, Pentalagus, Poelagus, Pronolagus, Romerolagus ir Sylvilagus.
Kiškių ir kiškių skirtumai – buveinė
Europos kiškiai (Lepus europaeus) paplitę visoje Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Tačiau žmogus juos dirbtinai pristatė ir kituose žemynuose. Šie gyvūnai kuria palygintos žolės lizdus ir nori gyventi atviruose laukuose ir pievose.
Priešingai, Europos triušiai (Oryctolagus cuniculus) yra Pirėnų pusiasalyje, nedidelėse Prancūzijos ir Šiaurės Afrikos srityse. Dėl žmogaus įsikišimo jų yra ir kituose žemynuose. Šie gyvūnai kasa, kad suformuotų sudėtingus urvus, daugiausia miškuose ir vešliuose laukuose. Jie mieliau gyvena arti jūros lygio, vietovėse su minkštu, smėlingu dirvožemiu.
Skirtingai nei kiškiai, triušiai išmoko gyventi su žmonėmis. Jie bėga iš dirbamų laukų, kur mato sunaikintus jų urvus. Šie faktai nesąmoningai ir netyčia paskatino triušių kolonizaciją naujose srityse.
Triušių ir kiškių skirtumai – morfologija
Morfologija yra dar vienas svarbus aspektas, į kurį reikia atsižvelgti kalbant apie triušių ir kiškių skirtumus.
Europos kiškiai turi 48 chromosomas. Jie yra šiek tiek didesni už triušius, kurių vidutinis ilgis 68 cm Jų gelsvai rudas arba kailis pilkai rudasKailio apačia pilkšvai b alta. Uodega viršuje juoda, o apačioje pilkšvai b alta. Jų ausys yra apie 98 mm ir turi juodų dėmių. Vienas iš bruožų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, yra jo artikuliuota kaukolė
Nėra lytinio dimorfizmo, kuris plika akimi skiria pateles nuo patinų, be to, žiemą jos keičia kailį, pasidaro pilkai b altasTai atletiški gyvūnai, galintys pasiekti 64 km/val. ir pašokti iki 3 metrų aukščio.
Europos triušiai turi 44 chromosomas. Jie yra mažesni už kiškius ir turi trumpesnes ausis. Jų ilgis yra apie 44 cm ir gali sverti nuo 1,5 iki 2,5 kg. Tačiau dydis ir svoris gali labai skirtis priklausomai nuo veislės, kai kalbama apie naminių triušių veisles.
Laukinių triušių kailis gali derinti atspalvius pilkšvi, juodi, rudi arba raudoni, derinami su šviesiai pilku pavilniu ir b alta uodega. Jų ausys trumpos, kaip ir kojos, o galūnės yra daug mažesnės nei kiškių.
Europinis triušis (Oryctolagus cuniculus) yra visų mums žinomų naminių triušių protėvis, kuris viršija 80 pripažintų veislių įvairių pasaulio federacijų.
Kiškių ir kiškių skirtumai – elgesys
Europos kiškiai yra vieniši, krepusiški ir naktiniai De dieną juos galėsime stebėti tik poravimosi metu. Šie gyvūnai yra aktyvūs ištisus metus, daugiausia naktimis, tačiau šviesiu paros metu jie ieško depresijos vietų, kad įsitrauktųir pailsėtų.
Jas grobia įvairūs plėšrūs gyvūnai, tokie kaip lapės, vilkai, kojotai, laukinės katės, vanagai ir pelėdos. Dėl savo puikių pojūčių regėjimo, uoslės ir klausos kiškiai greitai nustato bet kokią grėsmę. Tada jie pasiekia didelį greitį ir gali išvengti plėšrūnų staigiai keisdami kryptį.
Jie bendrauja per murmėjimą, gūsingus skambučius ir dantų griežimą, o tai suprantama kaip pavojaus signalas. Sužeisti ar įstrigę kiškiai taip pat dažnai garsiai skambina.
Savo ruožtu Europos triušiai yra gyvūnai bandrūs, krepusiniai ir naktiniaiJie būna labai sudėtinguose urvuose, ypač dideliuose ir sudėtinguose. Urvuose gyvena nuo 6 iki 10 abiejų lyčių asmenų. Patinai ypač teritoriški veisimosi sezono metu.
Triušiai yra daug tylesni nei kiškiai. Tačiau išsigandę ar sužeisti jie gali garsiai verkti. Jie taip pat bendrauja su signalais, kvapais ir tryptelėdami kojomis į žemę – sistemą, kuri padeda kolonijos nariams įspėti apie gresiantį pavojų.
Kiškių ir kiškių skirtumai – šėrimas
Kiškių ir triušių mityba labai panaši, nes abiem atvejais kalbame apie žolėdžius gyvūnus. Be to, abu atlieka koprofagiją, tai yra savų išmatų suvartojimą, kuri leidžia iš maisto pasisavinti visas reikalingas maistines medžiagas.
Kiškiai daugiausia minta žole ir pasėliais, nors žiemą valgo ir šakas, ūglius bei krūmų, mažų medžių žievę ir vaismedžiai. Savo ruožtu triušiai valgo žolę, lapus, pumpurus, šaknis ir medžio žievę.
Kiškių ir kiškių skirtumai – reprodukcija
Vienas ryškiausių skirtumų tarp triušių ir kiškių pastebimas po jauniklių gimimo. Nors kiškiai yra ikikokalūs (jaunikliai gimsta visiškai išsivystę, pasirengę atsistoti ir atlikti suaugusių individų funkcijas)triušiai yra altricial (jaunuoliai gimsta akli, kurčiai ir be plaukų, visiškai priklauso nuo savo tėvų). Taip pat yra ir daugiau skirtumų:
Kiškiai veisiasi žiemą, tiksliau sausio ir vasario mėnesiais, taip pat vidurvasarį. Jų nėštumas vidutiniškai trunka 56 dienas, o vados dydis gali labai skirtis – nuo nuo 1 iki 8 individųNujunkymas įvyksta, kai lebratai sulaukia vieno gyvenimo mėnesio, o jų lytinė branda pasiekia maždaug 8 ar 12 mėnesių amžiaus.
Triušiai gali veistis ištisus metus, nors paprastai tai daro per pirmuosius du ketvirčius. Nėštumas trumpesnis, vidutiniškai 30 dienų, o vados dydis stabilesnis, svyruoja nuo 5 iki 6 individųTriušiai žinomi dėl puikių reprodukcinių gebėjimų, nes per metus gali susilaukti kelių vadų. Rinkiniai nujunkomi vieno mėnesio amžiaus, o lytiškai subręsta 8 mėnesių amžiaus. Skirtingai nuo kiškių, laukinių triušių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais yra apie 90%.
